O pats klausimas savaime ydingas – ir todėl kažkiek nusiminiau, kad ir pati įsipainiojau į šitas „kiek reikia“ pinkles. Ar yra kažkokia žemutinė riba, iki kurios prišliaužęs jau gali vadintis pakankamai geru draugu, vertu kvietimo?
Apverskime situaciją aukštyn galva. Įsivaizduokite, tai jūsų gimtadienio šventė. Laukiate senų draugų, su kuriais nakčia bulves vogėte, pavojingai į kitą Lietuvos galą tranzavote, o gal per linksmybes vos dantų neišsimušėte. Tas draugas jūsų juoko ašaras šluostė ir nerimo snarglius braukė. Visokių linksmų istorijų juodviejų draugystės bagažinė pilna. Ar jums rūpi, kiek jis atneš tame vokelyje?
Drauge, ateik nors plikas, basas, pagirdysiu, pamaitinsiu, tu tik būk. Bent aš taip galvočiau. Bjaurūs tie žmonės, kurie turi, bet šykšti. Tačiau jei žinočiau, kad draugo finansinė situacija prasta, o gal, tarkime, kad ir vidutinė – nenorėčiau, kad jis išsitaškytų nepatogiai. Ir net jei nežinočiau tos situacijos – kaip aš galiu vertinti?
Į vokelį dėti reikia tiek, kiek gali. Kiek tau komfortiška. Ir tas komfortas ateina ir nuo finansinių galimybių, ir nuo ryšio stiprumo.
Tėvai, būna, ir kelių, keliolikos ar keliasdešimties tūkstančių jaunavedžiams nepagaili. Ir nėra ką čia vertinti, tai gerai ar blogai. Jie nori – jie duoda. Vienintelį dalyką reikia atminti, kad už dovanas niekas neprivalo atidirbti, kaip kai kada tikisi artimieji, brukdami brangius daiktus, o vėliau gudriai tikėdamiesi, kad šitaip dovanos gavėjai įsipareigojai kentėti jų bjaurų elgesį ir gyvenimo reguliavimus.
O būna, kad kai kas tegali dešimtinę įdėt. Ir nieko tame blogo ar gėdingo.
Žinoma, kad yra tokių, visais laikais buvo, skaičiuojančių, ar atsipirks baliuška. Jūs patys žinote, kas tie žmonės tokie, ir renkatės, pas juos eiti ar ne. Aš renkuosi neiti, nes pas draugą noriu galėti ir plika uodega, ir nuleista galva, ir kiauromis kišenėmis ateiti ir vis tiek galėti švęsti jam svarbų įvykį.
Ir tokio paties to draugo laukiu. Jūs ne? Vadinasi, esate nepasirengę švęsti kažką daugiau nei Rudenėlio šventę darželyje. Jei balių sau leisti galite tik jei dešimt metų nematytas klasiokas atneš jums du šimtus eurų, to baliaus jūs sau leisti iš tiesų negalite.
Bet kad tokie truputį netobuli esame mes, mirtingieji, tai juk nieko keisto, ar ne? Aš sakyčiau, kad taip – juk tūkstantmečius mases valdanti institucija sako, kad mes prasidėjome iš nuodėmės, o ne iš sakralios meilės. Taigi, nieko keisto, jei vieną kitą nuodėmę padarome ir gyvendami.
Tačiau vokelių sistema bažnyčioje mane glumina. Ir supraskite teisingai, manau, kad tikinčiųjų bendruomenė, kuri tiki ta institucija, kurioje tuokiasi, šlaksto vaikus šventintu vandeniu, tarsi užkeikimus kartoja maldas ir dalinasi „gražiomis“ nuotraukomis iš maldos namų, turėtų justi ir poreikį tą bažnyčią ir paremti.
Tačiau „stafkių“ normalizavimas man atrodo kaip purvinas biznis. Žmonės pasakoja gaunantys be skrupulų konkretizuotus kainynus. Kiek kunigėliui už krikštynas, kiek už laidotuves, o kiek už vestuves.
Kas kitas, jei ne bažnyčia, kuri žmones turėtų priimti visokius – o tai reiškia, ir pasiturinčius, ir vargšus – geriau galėtų suprasti, jog vienam ir penki eurai didelis pinigas, o kitam – ir penki tūkstančiai nieko nereiškia? Kas geriau galėtų suprasti, kad bažnyčia tikinčiajam ko gero būtent sunkiu laiku labiausiai reikalinga, o ne tada, kai „stafkėmis“ į kairę ir dešinę gali švaistytis?
Gal ir verksmingai nuskambėsiu, bet man bjauru nuo viso šito materializmo. Ir, žinote, jis man daugelyje sričių nė kiek netrukdo. Pavyzdžiui, versle. Bet kai kalba pasisuka apie draugystę, šeimą, tikėjimą, skaičiuotuvo skaitliukais braukyti į visas puses man atrodo kažkaip nederama.
Ir tos šventės tampa visai nebe apie šventes, o apie tai, kiek gausi, o kiek išleisi. Kiek kainuos makiažas? O kiek kostiumas? O kuo vaišinsi svečius? Ir kur sodinsi? Juk neduok die ant žemės, ant pledų, tai jau tada šventės organizatoriams gėda, kad tik tokią baliušką išspaudė. O jei karštų nebus? Ar badu marinti svečius žadate? O jei tik penkiasdešimt nuo žmogaus įdėjai? Tada geriau išvis neik. O kaip drįsai juoda suknele į vestuves atsibelsti? Šventę gadini, tiek ir tereikalingas čia tavo buvimas, jei naujos, specialiai tai progai skirtos, nenusipirkai.
Ruošimasis šventei visoms pusėms gali virsti ritualu. Gal ir tą naują suknelę, kai gali sau leisti, džiugu išsirinkti, laukimu mėgautis. Bet dažniau tampa tuo, kas vadinama „pakazūcha“: pasirodymu, išoriniu spindesiu, kai viduje – tuščia.
Daug nervų, daug skaičiavimo, mažai šventės. O kiek iš tų žmonių iš tiesų šventė? Be baimės, kad nuvarvės makiažas, be nerimo, jog šį mėnesį išsileido gerokai daugiau nei planuota, be prabangaus drabužio saugojimo, be drabužių, kuriais apsivilkus ar apsiavus nepatogu nei šokti, nei šokinėti, o net ir juokiantis, regis, spaudžia?
Pagalvoju vis, kiek daug žmonių nesuprastų mano švenčių. Sakytų, tikriausiai, kad „ubagė“. Bet o ką aš galiu padaryti, kad man smagiausios šventės būdavo tos, kai su draugėmis paskutiniais centais sumesdavome ant pirkinių, o tada basomis šokdavome pačios sau pasidainuodamos, iki kol mirtinai sušaldavome, saulei nuėjus miegoti?
Ir ne, ne nepriteklius šventes daro smagias, tikrai taip nesupraskite. Kai kurie iš nepritekliaus šitaip tuos gautus vokelius ir skaičiuoja. Bet panašu, kad ir priteklius kai kurių iš tiesų švęsti neišmoko. Nei tikros draugystės, nei tikros šventės.
